Vystytojams vis sparčiau „išvystant“ kvartalus, kuriuose siūlomi butai investicijai tai jau tampa naująja tautosaka.

Trumpiau tariant, namai vis aukštesni, tarpai tarp jų vis mažesni, automobilių stovėjimo vietų vis mažiau.

Humoro jausmo neprarandanti tauta prie vieno iš straipsnių apie tokį getą primenantį kvartalą parašė ir skelbimą, kaip, tendencijoms nekintant, po kelių metų atrodys nuomos skelbimas. Idėja paimta iš „Delfi“ komentarų skilties.

Ieškomas nuomininkas į vonią. Single 100 eurų porai 150 eurų. Gyventi galima nuo 22:00 iki 5:00 ryto.

Pirmam kambary. Dirbantis pora gyvena.

Antram. Pora merginų.

Trečiam kambary, pora vaikinų.

Balkone dar vienas studentas.

Virtuvėje nuo 22:00 iki 5:00 ryto dar viena mergina.

Koridoriui pora statybininkų bet jie retai būna, užsuka tik pernakvoti.

Dar yra viena laisva vieta i vonią nuo 22:00 iki 5:00 ryto. Kaina 100 euru mėnesiui. Nuomininkas turi būti komunikabilus draugiškas ir bendraujantis. Pašalpiniams ir ne vengiantiems išgėrinėti skelbimas ne jums. Laukiami padorūs žmonės. Depozitas 200 eurį.

Kalifornijoje gyvenanti japonė išleido 70 tūkstančų dolerių vien tam, kad paverstų savo butą lėlės Barbės namais. Dabar ten viskas taip pat, kaip žaislų parduotuvėse parduodamuose lėlės „nameliuose“. Kaip dabar atrodo Aluzi Sakamoto namai siūlo pasižvalgyti portalas „CheatSheet“. Čia tokie pat, kaip žaislų parduotuvėse, tačiau pritaikyti suaugusiems žmonėms baldai, plakatai ir iš visų kampų rėkiantys užrašai „Barbie“. Pakeista viskas nuo kilimų iki apšvietimo. Virtuvė miniatiūrinė ir rožinė. Rožiniai netgi įrankiai: arbatinukai, pjaustymo lenta ir netgi kiaušinių plaktuvė. Įdomu tai, kad beveik visą remontą Azusa atliko savo rankomis.

Henris Hovardas Holmsas, garsus XIX a serijinis žudikas, Čikagoje pastatė viešbutį, kuris buvo pritaikytas tenkinti jo iškreiptas aistras. Pastate buvo daugybė slėptuvių ir spastų.
Statydamas savo siaubo viešbutų Holmsas pakeitė kelias darbininkų brigadas, todėl tik jis vienas žinojo tikslų pastato planą. Jo aukomis tapdavo tiek viešbučio darbininkai, kurius įdarbindavo ir apdrausdavo jų gyvybę, tiek svečiai. Maniakas aukų kūnus skrosdavo ir gamindavo anatomijos priemones, kurias parduodavo įvarioms įstaigoms.

Žudiko arsenale buvo garso nepraleidžiantys kambariai, patalpos, į kurias galima prileisti mirtinų dujų, talpos su rūgštimi, dūmai, nuodų buteliukai.
Kai buvo pagautas, prisipažino nužudęs 27 žmones, tačiau istorikai ir kriminalistai spėja, kad nuo jo rankų žuvo apie 200 žmonių.

Už savo nusikaltimus Holmsas buvo pakartas.

Senovės Romą laikome Vakarų civilizacijos lopšiu. Daugiau kaip prieš du tūkstančius metų buvo pastatyti įspūdingi architektūros paminklai, sukurta teisės sistema, kurios principais remiamės ir šiandien. Visgi tais senais laikai ne viskas buvo taip gražu, kaip norėtųsi. Kai kurie papročiai šiuolaikinį žmogų šokiruotų.

Jei Senovės Romos laikais operuojamas žmogus mirdavo, gydytojui nupjaudavo rankas. Vargu ar reikia aiškinti, kodėl žmogaus kūno sandara ilgai buvo paslaptis.

Romos respublikos laikais brolis turėjo įstatyme numatytą teisė nubausti neklusnią seserį. Bausmė – seksas.

Senovės Romoje visus vergus, kurie priklausė vienam žmogui, vadino šeima.

Iš pirmųjų penkiolikos imperatorijų vienintelis Klaudijus neturėjo lytinių santykių su vyrais. Toks jo elgesys buvo vadinamas išsišokimu ir nenatūraliu. Poetai ir rašytojai atvirai tyčiojosi iš valdovo.

Romos kariai gyveno palapinėse po 10 žmonių. Kiekvienai tokiai palapinei vadovavo vyresnysis, kurį vadino dekanu. 

Senovės pasaulyje nebuvo tualetinio popieriaus. Romėnai tam reikalui naudojo pagalį, kurio galas buvo apvyniotas skuduru. Pasinaudojė šiuo valikliu, jį įmerkdavo į kibirą su vandeniu.

Turtingi Romos piliečiai gyveno didžiuliuose prabangiuose namuose – vilose. Svečiai į duris belsdavo prie jų pritvirtintu geležiniu žiedu. Ant slenksčio plytelėmis buvo išklotas žodis „salve“ – sveiki atvykę. Kai kuriuose namus saugojo vergai, kuriuose vietoj šunų rišdavo prie grandinių.

Turtuoliai vietoj servetėlių puotose naudojo berniukus. Tiksliau paauglių ir mažamečių plaukus, į kuriuos valydavosi riebaluotus pirštus. Patys berniukai troško patekti į šį „postą“. Skurdiesiems tai buvo vos ne karjeros viršūnė.

Vestuvių bučinio tradicija taip pat atkeliavo iš Romos imperijos. Senais laikais jaunavedžiai, pasibaigus oficialioms ceremonijoms, taip pat bučiuodavosi. Tiesa, tada šis veiksmas turėjo kitą prasmę. Tais laikais taip buvo patvirtinamos visos sutartys.

Romos imperatoriaus Klaudijaus žmona Mesalina buvo tokia ištvirkusi, kas stulbino net nelabai santūrius amžininkus. Istorikai Tacitas ir Svetonijus rašo, kad ji turėjo viešnamius, kuriems ne tik vadovavo, bet ir pati aptarnaudavo klientus. Ji net surengė varžybas su kita garsia prostitute ir jas laimėjo. Lenktynių metų imperatorienė patenkino penkiasdešimt klientų, jos konkurentė „tik“ dvidešimt penkis.

Senovės Romoje prostitucija buvo eilinė profesija, kaip ir visos kitos. Laisvo elgesio moterų niekas neniekino, todėl joms nereikėjo slėpti kuo užsiima. Jos laisvai vaikštinėjo po miestą ir siūlė savo paslaugas. Kad tokias moteris būtų lengviau atskirti, jos pačios nešiojo avalynę aukštais kulnais. Daugiau tokių batų niekas nenešiojo, kad neklaidintų vyriškių, ieškančių perkamos meilės.

Romoje egzistavo net specialios bronzinės monetos, kuriomis buvo atsiskaitoma už prostitučių paslaugas. Šiuose piniguose buvo išgraviruotos įvairios intymios scenos.

<br
Nors populiari nuomonė, kad amerikiečiams Aliaską, kuri tuo metu buvo tiesiog negyvenama dykynė, pardavė Rusijos imperatorienė Jakaterina antroji, tačiau ši valdovė neturi nieko bendra su šiuo amžiaus sandoriu. Teritorija dabartinėms Jungtinėms Amerikos Valstijoms atiteko valdant Aleksandrui II.
Viena iš pagrindinių tokio žingsnio priežasčių – tuo metu Rusijos imperija buvo silpna. Kariuomenė nustekenta ir sutriuškinta Krymo kare. Valdovas, kovodamas Juodojoje jūroje, suprato, kad nepajėgs išlaikyti Šiaurės teritorijų. 1854 m.prancūzai atakavo Petropavlovsko tvirtovę. Puolimą pavyko atremti, tačiau mūšis aiškiai parodė, kad imperijos gynyba skylėta. Tuo pačiu metu augo trintis ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kurios Aliaską vertino kaip savo valstybės teritoriją, kurioje laikinai šeimininkauja okupantai.

Rusija sprendimą parduoti šį kraštą priėmė specialiame susirinkime, kuris Sankt Peterburge įvyko 1866 gruodžio 16  d. Po kelių savaičių Rusijos pasiuntinys baronas  Eduardas Steklis Amerikos sostinėje pasiūlė šią teritoriją pirkti.

Kongresas pritarė minčiai. 1867 m., sumokėjus 7,2  milijonus aukso rublių, Aliaska perėjo Jungtinių Amerikos Valstijų jurisdikcijai.