Žodis „alio“ tarsi natūralus lietuviškas terminas, kurį dažnai vartojame atsiliepdami telefonu. Kai jį tariame, retai kada į galvą šauna mintis iš kur jis kilo. Juk žemaičių ar aukštaičių tarmėse nieko panašaus nėra. Visgi statistika byloja, kad tai vienas dažniausiai naudojamų XX a žodžių.
Įdomu tai, kad jei ne šis žodis, tai telefonu atsilieptume fraze „achoi“. Būtent taip skambinančiajam duodavo ženklą, jog ragelis pakeltas Aleksandro Belo, telefono išradėjo, vartotojai. Išvertus „achoi“ reiškia, „ei jūs, denyje“.

Belo darbą tęsė Tomas Edisonas, kuris ir tapo šiuolaikinio pasveikinimo kalbant telefonu autoriumi. Tiesa, jo naudota frazė buvo „helow“.

Būten „helow“, kartu su telefono aparatu, iškeliavo iš Amerikos. Tačiau prancūzai ir italai išmetė pirmąją raidę ir liko tik „alio“.

Bėgant laikui įvairiose šalyse išpopuliarėjo nacionalinis pasisveikinimas.

Italijoje „pronto“ – reiškia pasiruošęs kalbėti.

Graikijoje „ambros“ – pirmyn

Japonijoje „Mosi moši“ – kalbu

Turkijoje „efedrim“ – taip, pone