Klasikinis kotedžas tai nesudėtingos architektūros ir plano vieno ar dviejų aukštų namas. Paprastai antras aukštas tai mansarda. Būtinas skiriamasis tokio pastato bruožas – šalia jo yra nedidelis sklypas.
Kotedžas skirtas vienai šeimai. Kartai jie statomi ir kaip vasarnamiai, laikinam apgyvendinimui ar specialūs kotedžai nuomoti poilsiautojams. Mieste stovintys tokie pastatai skirti tik nuolatiniam gyvenimui.
Tradicinis išplanavimas – pirmame aukšte didelė bendra patalpa, virtuvė, vonia tualetas. Antrame aukšte miegamieji.

Prie tokio namo standartiškai būna ir garažas.

Terminas kilo Didžiojoje Britanijoje. Kotedžai nuomai buvo statomi mažažežiams valstiečiams koterams. Tokie samdiniai (Lietuvoje XIX a tai buvo savotiškas kumečių atitikmuo) buvo laisvai samdomi darbininkai. Kad šeima lengviau pramistų, jie gaudavo ir gyvenamąjį plotą, šalia kurio buvo ir labai mažas žemės sklypelis ir sandėliukas maisto produktams laikyti.

Šiandien kotedžai paplitę Jungtinėse Amerikos Valstijos, Kanadoje, Australijoje, Pietų Afrikos Respublikoje. Juose gyvena žmonės, negalintys ar nenorintys įsigyti atskiro namo, tačiau tuo pačiu norintys daugiau erdvės ir laisvės negu gali suteikti butas.

Lietuvoje kotedžu paprastai vadinamas nedidelis atskiras arba sublokuotas namas su nedideliu žemės sklypu. Kadangi žodis skamba gražiai, taip vadinami netgi sublokuoti daugiabučiai. Svarbu, kad butas būtų didelis. Ar šalia yra bent lopinėlis žemės pardavėjams ir brokeriams, reklamuojantiems objektą, nerūpi.

Vilniuje ir Kaune kotedžais dažnai vadinami ir sublokuoti kelių aukštų namai, kurių butai turi atskirus įėjimus. Vakaruose tokie statiniai įvardinami kaip taunchauzas (miesto namas). Šalia tokių statinių kartais būna ir žemės sklypas, kuriuo naudojasi 3-4 šeimos.

Dėl tokios painiavos išgirdus ar skelbime perskaičius žodį „kotedžas“ iš karto nuspręsti kas po juo slepiasi negalima.