Videokameros jau tapo mūsų gyvenimo dalimi. Mus filmuoja parduotuvėse, automobilių stovėjimo aikštelėse, bankuose, gatvėse, netgi kelyje vairuojant automobilį. Vis daugiau kamerų įrengiame ir biuruose.

Darbo vietos filmuojamos dėl kelių priežasčių. Vadovai nori kontroliuoti, kaip jų pavaldiniai elgiasi su klientais. Ar teisingai aptarnauja, nesiunčia velniop vietoj to, kad pasakotų rinkodarinę pasaką. Kita priežastis paprastesnė – taip stengiamasi apsisaugoti nuo vagysčių. Ypatingai ten, ur daug grynųjų, ar dalį pajamų galima neapskaityti. Pavyzdžiui, kaip kitaip prižiūrėti barmeną, kuris gali pilti klientui tiek savininko legaliai nupirktą degtinę, tiek savo, atsineštą iš artimiausios parduotuvės, o skirtumą dėtis kišenėn? Dar viena, pakankamai svarbi, priežastis investuoti į stebėjimos sistemas – bandymas apsaugoti informaciją. Pramoninis šnipinėjimas šiandien gan daug nuostolių padaranti veikla.

Ar ant visų kampų sustatytos kameros pasiteisina? Iš dalies taip. Darbuotojus tai priverčia pasitempti. Niekas negers kavos pusę dienos nekreipdamas dėmesio į čirškiantį telefoną jei žinos, kad tai bet kada gali pamatyti padalinio vadovas, kurio net nėra patalpoje.

Iš verslo pusės – jei biure norite įrengti kameras ar kitas sekimo sistemas, apie tai turi būti informuoti darbuotojai. Kitaip, už asmens duomenų apsaugos įstatytmo pažeidimą gali tekti mokėti baudas. Be to, tokiomis priemonėmis surinkti įrodymai teisme bus pripažinti neteisėtais.

Ne vienas darbdavys jau mėgino teistis su darbuotojais dėl žalos įmonei dėl pavogtos ar nutekintos informacijos ir konfidencialių duomenų. Būta atvejų, kai teismas nepriėmė įrodymų, kurie buvo akivaizdūs, tačiau surinkti netinkamomis priemonėmis. Nukentėjusi įmonė liko it musę kandusi.

Iš kitos pusės, turi būti aiškiai reglamentuota video įrašų ir kitos informacijos apie darbuotojus naudojimo tvarka bei apsauga. Niekas nenori, kad vaizdeliai iš įmonės šventės, kuri buvo netyčia nufilmuota, atgultų Facebook ar Yuotube. Bendrovės reputacijai tai gali pakenkti.