Prasidėjus krizei, investuotojai ieško sąlyginai saugių nišų. Bankai nepatikimi, akcijų ir valiutų bei žaliavų rinkos neprognozuojamos. Viena iš naujų tendencijų, plintanti Vakaruose, tai savitarnos sandėliai.Bandymų tokius kurti buvo ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, „daiktumotelis“. Kol kas ši niša Lietuvoje dar sparčiai nesivysto. Trukdo tai, kad stambus verslas mieliau dirba su dideliais klientais ir logistais. Be to, mūsų žmonės dar neįpratę naudotis tokiais sandėliais ir reikia nemenko įdirbio, kad rinka priimtų naują paslaugą. Iš kitos pusės, niša laisva, žaidėjų nedaug.

Vakaruose tai puikiai išvystytas verslo segmentas. Europos didmiesčiuose kiekvienas kvadratinis metras brangus ir žmonės ten stengiasi nesaugi retai naudojamų ar sezoninių daiktų namuose ar garažuose. Mieliau nuomoja vietas savitarnos sandėliuose.

Kas yra savitarnos sandėlis? Tai didelio ploto patalpos, išskaidytos į daugybę mažų erdvų ir netgi spintų bei lentynų. Žmonės čia gali laikyti baldus, dviračius, žiemines padangas. Pavyzdžiui, į tokias vietas patogu iškraustyti baldus pradedant namų remontą. Dažnai tokie sandėliai kuriami už miesto, tačiau jų pasiekiamumas turi būti geras.

Kitas tokių sandėlių klientų segmentas – smulkus verslas. Pavyzdžiui, internetinės parduotuvės. Jie tinka ir kai kurioms stambaus verslo bendrovėms, kurios paprastai turi bėdų saugodamos rinkodarai reikalingas medžiagas, retai naudojamą įrangą ir pan.

Kalbant apie nišą, didelių sandėlių savininkai paprastai nenori nuomoti mažesnius nei 1 000 kvadratinių metrų plotus. Daugumai reikia kur kas mažesnių erdvių, nes jos paprasčiausiai bus neišnaudojamos, o mokėti teks.

Istorija
Šiandien tokių sandėlių pasaulyje dešimtys tūkstančių. Kaip verslas jie užgimė Jungtinėse Amerikos Valstijos apie 1960 m. Nuo tada tik plečiasi, nes tokie sandėliai atitiko dažnai gyvenamąją vietą keičiančių amerikiečių skonį. Sprendžiant pagal įvairias apklausas, sandėlius nuomoja praktiškai visi suaugę šalies gyventojai.

Europoje taip pat auga tokių objektų paklausa. Dauguma būstų perkama kreditan. Racionalūs žmonės skaičiuoja, kad pigiau mokėti už vietą sandėlyje nei už papildomus gyvenamojo ploto kvadratinius metrus, kur bus saugomi ne patys reikalingiausi daiktai. Tuo labiau, kad ten ne tiek pusiau apleistų garažų ir sandėliukų, kaip pas mus po sovietmečio.

Savitarnos sandėlių paklausa auga tiek smulkaus verslo, tiek fizinių asmenų segmentuose. Sunkiais laikais įmonės visais įmanomais būdais stengiasi optimizuoti savo veiklą ir mažinti išlaidas. Vienas iš kelių – piginti biurų nuomą ir archyvus bei retai naudojamą biuro inventorių gabena į sandėlius.

Skaičiuojama, kad pasaulinėje rinkoje 60% sandėlių nuomojasi įmonės, 40% fiziniai asmenys. Įdomu tai, kad savitarnos sandėliai vieni mažiausiai nukentėįusių nuo finansų krizės JAV. Atvirkščiai, būtent tada paklausa viršijo pasiūlą. Tiesiog dėl didelės atleidimų bangos daugybei šeimų teko kraustytis į mažesnį būstą. Užgyventas turtas netilpdavo mažose erdvėse ir baldus bei buitinę techniką teko kažkur padėti. Pirkėjų naudotiems daiktams buvo nedaug.

Kaip įeiti į rinką
Šiems objektams pinigus mielai skiria investiciniai fondai. Juos traukia tai, kad naujam objektui, bent jau Vakarų Europoje, įeiti į rinką palyginti lengva. Tiksliau, nepalyginamai lengviau nei kitose nekilnojamojo turto sferose. Tokie sandėliai sąlyginai greitai atsiperka ir atneša stabilias pajamas. Kitas jų privalumas, kad nuomos kaina didėja sunkmečio metais, nes didėja paklausa.

Kitas tokių sandėlių privalumas – tapti jų dalyviu galima investavus tik keliolika tūkstančių litų.

Čia sandėliai Lietuvoje.