Kur prieš karą gyvendavo darbininkai

Šiandien darbininkų apgyvendinimas gan pelningas verslas. Jie ne tokie reiklūs, kaip keliautojai su šeimomis, savaitgaliais važiuoja namo. Užtenka minimalių patogumų ir žemos kainos, kad būtų galima sudaryti sutartis su įvairiomis organizacijomis, siunčiančiomis žmones dirbti į kitus miestus.

Įmonėms taip pigiau nei vežioti į darbą kelis šimtus kilometrų. Tuo labiau, kad kelionę ar bent dalį jos tektų įskaičiuoti į darbo laiką.

XIX a viduryje, kai pramonės revoliucija įsisiūbavo, naujiems fabrikams reikėjo darbo jėgos. Tuo labiau, kad gamyklos buvo statomos ne miestuose, o prie upių, kur įrengimus suko vanduo, ir arčiau žaliavos gavybos vietos.

Apie 1830-40 m. Europoje susiformavo net atskiras architektūros stilius – darbininkams nuomojami namai. Lietuvoje, kur gamyklų nebuvo gausu, samdomi darbininkai daugiausia apgyvendinti prie dvarų esančiuose kumetynuose.

Tokių statinių skiriamasis bruožas – vienodo planavimo butai, paprastai gan maži, sugrupuoti prie laiptinių ar koridorių. Tai savotiški bendrabučiai. Rusai tokiems pastatai net sugalvojo esmę nusakantį, bet sunkiai išverčiamą žodžių junginį „dochodnyj dom“.

XIX a pabaigoje, kai jau galvą pradėjo kelti profsąjungos, pagerėjo – šalia namų atsirado ir kiemas.

Šalia mūsų gan gerai tokių namų kompleksas išlikęs Ligatnėje (Latvija). Šalia popieriaus fabriko darbininkams pastatytuose mediniuose namuose, kuriuose gyvenama iki šiol, buvo standartiniai butai – vienas kambarys ir virtuvė. Šiose patalpose ir praeidavo visas žmogaus gyvenimas, nes kito darbo čia praktiškai nebuvo.

Tik, skirtingai nuo didmiesčių, gyvenimas provincijoje  turėjo ir tą privalumą, kad šalia kiekvieno buto buvo priskiriamas ir savo daržas bei kalne išraustas sandėliukas, kuriame puikiai laikėsi daržovės.