Loftas tai būstas, įrengtas apleistoje gamykloje ar bet kokiame kitame pramoninės paskirties objekte. Lietuvoje taip pat naudojamas šis terminas ir juo apibūdinami sovietmečio gamybinėse ar komercinėse (pavyzdžiui, senose sovietinėse parduotuvėse) įrengti butai.

Terminas loftas skirtingai suprantamas tik Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten taip ir vadinami viršutiniai prekybinių salių ar sandėlių aukštai. Visgi tokio būsto įrengimo stilius bendras visuose žemynuose.
„Loftas“ kaip terminas gimė Amerikoje. Taip buvo vadinamos patalpos fabrikuose, sandėliuose ir dirbtuvėse.

Idėja šias erdves panaudoti darbininkų gyvenimui kilo Manchetene. Pirmieji projektai parengti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kai miesto centre žemė beprotiškai pabrango, gamyklas pradėta perkėlinėti užmiestin. Atsilaisvinusias patalpas mielai užėmė menininkai. Kūrybai tiko aukštos lubos ir puikus apšvietimas. Be to, gundė ir mažos nuomos kainos. Čia buvo įrengiamos galerijos ir studijos.

Klasikinis ir vienas garsiausių pavyzdžių – Endi Vorholo galerija „Fabrikas“. Apie 1950 m. loftai tiesiog tapo madingais ir iš dirbtuvių tapo trokštamu bohemos ir auksinio jaunimo būstu. Eiliniams menininkams jie tuo pačiu jau buvo per brangūs, nes pakitus socialiniam statusui pasikeitė ir nuomos kainos. Į didžiules gyvenamas erdves pačiame miesto centre įsikraustė advokatai ir biržos spekuliantai.

Klasikinis lofto stilius tai paprastai šaltos spalvos (metalo, mėlyna ir pan.). Skiriamasis bruožas – kontrastas. Dažnai viena iš keturių sienų dažoma skirtinga spalva nei likusios. Pavyzdžiui, trys sienos paliktos atidengtomis plytomis, o viena dekoruota metalo detalėmis. Tokio efekto reikia norint zonuoti dideles erdves.

Baldai. Paprastai jie su ryškiomis metalinėmis detalėmis, nors naudojami ir mediniai, tamsių arba šviesių spalvų, baldai. Tai paprasti ir patogūs gaminiai. Dažnai baldais atvirose erdvėse atskiriami kambariai. Lofto stilius tai dėmesys detalėms.

Tai gamybinių patalpų palikimas – nepaslėpti vamzdžiai, ventiliacijos sistemos, laiptinės. Verta atkreipti dėmesį ir į vaizdą pro langą. Tradiciškai loftuose vitrininiai langai – nuo grindų iki lubų, be užuolaidų, žaliuLoftas tai būstas, įrengtas apleistoje gamykloje ar bet kokiame kitame pramoninės paskirties objekte. Lietuvoje taip pat naudojamas šis terminas ir juo apibūdinami sovietmečio gamybinėse ar komercinėse (pavyzdžiui, senose sovietinėse parduotuvėse) įrengti butai. Terminas loftas skirtingai suprantamas tik Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Ten taip ir vadinami viršutiniai prekybinių salių ar sandėlių aukštai. Visgi tokio būsto įrengimo stilius bendras visuose žemynuose. „Loftas“ kaip terminas gimė Amerikoje. Taip buvo vadinamos patalpos fabrikuose, sandėliuose ir dirbtuvėse. I dėja šias erdves panaudoti darbininkų gyvenimui kilo Manchetene. Pirmieji projektai parengti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kai miesto centre žemė beprotiškai pabrango, gamyklas pradėta perkėlinėti užmiestin. Atsilaisvinusias patalpas mielai užėmė menininkai.

Kūrybai tiko aukštos lubos ir puikus apšvietimas. Be to, gundė ir mažos nuomos kainos. Čia buvo įrengiamos galerijos ir studijos. Klasikinis ir vienas garsiausių pavyzdžių – Endi Vorholo galerija „Fabrikas“. Apie 1950 m. loftai tiesiog tapo madingais ir iš dirbtuvių tapo trokštamu bohemos ir auksinio jaunimo būstu. Eiliniams menininkams jie tuo pačiu jau buvo per brangūs, nes pakitus socialiniam statusui pasikeitė ir nuomos kainos. Į didžiules gyvenamas erdves pačiame miesto centre įsikraustė advokatai ir biržos spekuliantai. Klasikinis lofto stilius tai paprastai šaltos spalvos (metalo, mėlyna ir pan.).

Skiriamasis bruožas – kontrastas. Dažnai viena iš keturių sienų dažoma skirtinga spalva nei likusios. Pavyzdžiui, trys sienos paliktos atidengtomis plytomis, o viena dekoruota metalo detalėmis. Tokio efekto reikia norint zonuoti dideles erdves. Baldai. Paprastai jie su ryškiomis metalinėmis detalėmis, nors naudojami ir mediniai, tamsių arba šviesių spalvų, baldai. Tai paprasti ir patogūs gaminiai. Dažnai baldais atvirose erdvėse atskiriami kambariai.

Lofto stilius tai dėmesys detalėms. Tai gamybinių patalpų palikimas – nepaslėpti vamzdžiai, ventiliacijos sistemos, laiptinės. Verta atkreipti dėmesį ir į vaizdą pro langą. Tradiciškai loftuose vitrininiai langai – nuo grindų iki lubų, be užuolaidų, žaliuzi ar roletų. Dirbtiniam apšvietimui kabinami šviestuvai.

Šiandien loftai madingi ir Lietuvoje. Vilniuje, miesto centre, jau vykdomi keli projektai. Kalbama apie tokius projektus ir Panevėžio bankrutavusioje gamykloje. Verslui tokios vietos patrauklios tuo, kad senus cechus pertvarkyti į būstą kur kas pigiau nei viską nugriauti, išvalyti teritoriją ir pastatyti naujus namus. Loftai šiandien mėgiami ne tik galinčių už juos sumokėti menininkų.

Čia rengiami biurai, kultūros ir pramogų centrai, restoranai. Pavyzdžiui, „menuloftas“ Vilniuje. Šios krypties pradininkas Endi Vorholas. Dar viena gan nauja tendencija – ekoloftai. Tai paprastai naujos statybos būstai. Gyvenimui tokios erdvės kur kas patrauklesnės už dažnai pramonės atliekomis užterštas buvusias gamyklas ir fabrikus. Lietuvoje kol kas tokių naujos statybos loftų nėra. Nekilnojamojo turto vystytojams patogiau kurti įprastinius standartinius projektus nei naujus ir prabangius loftus.

Loftai skirstomi pagal kelius stilius:

Hard lofts — kai naujos gyvenamosios patalpos įrengiamos jau egzistuojančiuose pastatuose.

Soft lofts — loftai įrengiami specialiai jiems pastatytuose naujuose pastatuose.

Komercinis loftas – paprastai tai buvusios gamybinės patalpos, kurių lubų aukštis 5 metrai. Tokios patalpos naudojamos komerciniams tikslams.

Gyvenamasis loftas – tai naujai pastatytuose ar buvusiuose gamyklų cechuose įrengtas būstas.